Vairuotojo patirtis su Utarakhando deive

Lapkričio pabaigoje oras Delyje pastebimai keičiasi. Rytais ir vakarais temperatūra nukrenta iki 13 ar mažiau laipsnių. Rūke paskenda gatvės ir namai. Vyrai ir moterys išsitraukia per karščius ir lietūs namuose paslėptas vilnones skaras, megztinius ir šalikus, jais apsisuka, apsigaubia, apsivynioja.

Aš sėdžiu galinėje automobilio sėdynėje ir godžiai spoksau per langus. Mano tikslas yra pamatyti ką kiti daro: kaip maudosi gatvių pakraščiuose, kaip valosi dantis neem medžio vytelėmis, kaip išsirikiuoja prie sienų rytiniam "tualetui" ir kokių spalvų sarius ir uniformas dėvi moterys ir vaikai.

Dažnai kažkas atsitinka.. Kažkas keisto, baisaus ar juokingo: sunkvežimis apvirsta, protestuoja šlavėjai, karvės ir buliai, ožkos ar vairuojančios moterys blokuoja kelią, du vairuotojai pešasi, policija sustabdo, elgetos beldžia į mašinos langus, kelios mašinos važiuoja priešinga puse, kažkas šoka ir dainuoja, šaukia ar meldžiasi.

Tuo pačiu metu, plepus vairuotojas Daja (turėti nuosavą vairuotoją yra pigu Indijoje) inicijuoja pašnekesį, dažniausiai pasakojimais apie savo kaimą (Indijoje dauguma žmonių tik dirba miestuose, nors jų tėvai ir giminės gyvena kaimuose). Daja yra gan geros nuomonės apie savo kaimą ir kiekvieną kartą visaip jį liaupsina. Tą lapkričio dieną, jis pradėjo savo pasakojimą taip:

"Madam, prisiekite, kad neišsigąsite!"
"Nebijok, neišsigąsiu, pasakok savo pasakojimą!"

Ir šitaip vairuotojas Daja nupasakojo savo pasakojimą:

"Taigi, vieną dieną aš ir mano du draugai kopėme į kalną (Himalajuose, Utarakhando valstijoje).  Viršuje buvo matoma stati kalno viršūnės "siena", tačiau mes negalėjome matyti kas buvo ant viršaus. Staiga prieš mus iššoko stirna, bet po sekundės ji išnyko tarsi į orą. Aš neišsigandau, bet mano du draugai labai išsigando. Paskui mes grįžome kiekvienas I savo namus ir nuėjome miegoti. Ryte mano abiejų draugų kojos ištino kaip rąstai. Mes supratome, kad deivės siela and jų "atsisėdo". Taigi visų pirma nuėjome ne pas gydytoją, bet pas baba (liaudies medicinos specialistas arba magas), kuris davė truputį nevirtų ryžių ir liepė juos mesti ištinusių kojų link. Kitą dieną, kojos pasidarė tokios kaip ir prieš tai, o baimė, kurie du draugai jautė, išnyko."

Daja pasidalino, kad šis įvykis kaime yra jo tikėjimo paranormaliais reiškiniais priežastis. "Nereikia išsigąsti. Jeigu išsigąsite, tai deivė ant jūsų "atsisės" ir jūs susirgsite".

Aš jaučiausi labai suintriguota šio pasakojimo apie piktą deivę ir norėjau sužinoti jos vardą, tačiau Daja atsisakė man pasakyti jos vardą, nes pagal jį, deivės vardas yra garhwali (garvalių)  kalboje ir aš šios kalbos nemoku.

Tada aš paklausiau Dajos:

"Kodėl mieste niekas nekalba apie deives ir vaiduoklius?" (Ar tai tik kaimiečių mėgstamas užsiėmimas?)

Daja ilgai negalvodamas atsakė:

"Todėl, kad mieste įvairių kastų žmonės vaikščioja tomis pačiomis gatvėmis. Visi yra susimaišę ir dėl to gatvės ir miestas yra nešvarūs. Mūsų deivė neateina į miestą."

"Aišku." - aš išklausiau Dajos atsakymo, kuris man priminė priešistorinį žmogų ir jo mąstymą. Aš bandžiau įsivaizduoti grupę kaimo senolių, kurių nuolat kartojami ir visiems primenami liaudies prietarai (o gal ir liaudies išmintis) ritosi nelyg mantra iš šio 27 - erių metų jaunuolio lūpų.

Rudonai pažymėta yra Utarkhando valstija šiaurės Indijoje, netoli Tibeto/Kinijos ir Nepalo sienos.

Šis žemėlapis yra pasiskolintas iš Vikipidijos (Wikipedia). Utarakhando valstija yra Himalajų kalnuose ir yra mėgstama turistų. Ši valstija taip pat yra vadinama Devibhoomi (Dėvibhūmi) - Dievų šalis, nes joje yra daugybė šventyklų ir kitų piligrimų lankomų šventų vietų (informacija iš Vikipidijos).

PS: Kai kurie pasakojimai ir dalykai, kuriuos tenka išgirsti ar patirti Indijoje yra gan įdomūs ir keisti, todėl aš nusprendžiau juos aprašyti šiame "PASAKOJIMAI IŠ INDIJOS" skyriuje.